Šuoliai į vandenį – vandens sporto rungtis, kurioje sportininkai turi kuo taisyklingiau ir meniškiau šokinėti į vandenį nuo specialių platformų arba lankščių lentų. 1904 m. ši sporto šaka buvo įtraukta į vasaros olimpinių žaidynių programą. Šuoliai į vandenį skirstomi į vienetų ir kelių žmonių sinchroninius šuolius. Išskiriamos įvairios stovėsenos ir kritimo padėtys. Šuolių į vandenį sporto taisykles ir čempionatus prižiūri pasaulio vandens sporto federacija. Pagrindinės varžybos vyksta atsispiriant nuo šių prietaisų: Tramplinas, 1 arba 3 metrų elastinga lenta; Platforma, nejudanti bokštelio atrama, dažniausiai 5; 7,5 ir 10 metrų aukščio. Šuolininkai į vandenį pakilti nuo prietaiso naudoja tokias šuolių grupes: Pirmyn – šuolininkas stovi veidu į vandenį, šoka ir sukasi pirmyn. Atgal – stovi nugara į vandenį, šoka ir sukasi atgal. Atgal iš priekio – stovi veidu į vandenį, šoka ir sukasi atgal. Pirmyn iš atbulinės padėties – stovi nugara į vandenį, šoka ir sukasi pirmyn. Sraigtų klasė – sukamasi aplink savo ašį. Nuo rankų – atliekami tik nuo bokšto ir prasideda nuo stovėsenos ant rankų. Pakilus nuo prietaiso sportininkai į vandenį leidžiasi šiomis padėtimis: Išsitiesus – kūnas yra laikomas tiesioje padėtyje. Sulinkus – kūnas sulenktas per klubus, keliai ištiesti, rankos laiko kojas prispaustas prie krūtines. Susirietus – kūnas sulenktas per klubus, kojos sulenktos per kelius, rankos laiko kojas prispaustas prie krūtinės. Laisvai pasirenkama – naudojama tik šuoliams sraigtų klasėje. Šia padėtimi gali jungti bent dvi kitas pozicijas. Šioje padėtyje šuolio metu sportininkas gali sulenkti arba suriesti kojas ir nebūti už tai baudžiamas. Teisėjai. Individualių šuolių rungtyse teisėjauja septyni specialistai, kurie įvertina šuolius dešimties taškų balų skalėje pradedant nuliu. Vėliau atmetami po du aukščiausius ir žemiausius skirtus taškus, o likę įvertinimai yra padauginami iš šuolio sudėtingumo koeficiento. Sinchroninių šuolių rungtyse teisėjauja vienuolika specialistų, kurie įvertina šuolius dešimties taškų balų skalėje pradedant nuliu. Šeši teisėjai vertina individualių sportininkų meistriškumą (po 3 teisėjus vienam šuolininkui), o likę penki teisėjai vertina poros sinchroniškumą. Vėliau atmetami visų trijų grupių aukščiausi ir žemiausiai įvertinimai, o likę vertinimai dauginami iš trijų, dalinami iš 5 ir padauginami iš sudėtingumo koeficiento.
